Psichoanalize bei psichoterapija galima pažinti - o ir pakeisti - žmogaus vidinį pasaulį. Kartais trumpai sakoma, jog psichoterapija yra gydymas pokalbiu. Gal dar teisingiau būtų pasakyti, jog tai gydymas supratimu. Psichoterapija orientuota į dabartinių žmogaus sunkumų sprendimą, į dabartinės jo būsenos palengvinimą. 

Psichoanalize galima pasiekti daugiau. Ji skiriasi nuo psichoterapijos jau tuo, kad psichoanalizėje susitikimai  dažnesni ir paprastai žmogus psichoanalizės metu nemato savo psichoanalitiko (taip jam prieinamesnis darosi jo vidaus pasaulis, o ne psichoanalitiko veido išraiška). Dar svarbesni yra ne iš karto pastebimi skirtumai: psichoanalizė siekia ne vien (ir ne pirmiausia) panaikinti simptomą, tai yra, išspręsti konkrečią problemą, bet išaiškinti to simptomo atsiradimo priežastis ir neleisti joms vėl kilti. Tie patys sunkumai žmogaus gyvenime, deja, yra linkę kartotis, ir tai nemažai priklauso nuo paties žmogaus asmenybės. Tą asmenybę ir padeda pažinti psichoanalizė. Kartais manoma, kad psichoanalizė ypač orientuojasi į žmogaus praeitį, į jo ankstyvąją vaikystę. Taip būna ne visada, nors mes visi esame atėję iš savo vaikystės, ir žmogaus praeitis jį lydi visą gyvenimą: ir tada, kai jis jos nemėgsta, ir tada, kai neprisimena. Psichoanalizėje labai svarbus yra ir dabartinis žmogaus gyvenimas, o ypač tai, kas tame gyvenime yra „nematoma“, pasąmoninga: pasąmoningi norai, baimės, sapnai. Geriau pažįstant tą savo pasąmoningą gyvenimą, igyjama daugiau vidinės laisvės, taigi ir daugiau kūrybiškumo.