...................................................................................................................... Psichoanalizė – gal vienintelis psichoterapijai labai giminingas dalykas, kuris nebūtinai yra gydymas. Tai gali būti susiję tiesiog su noru save pažinti, laisviau pasijusti, kurti ar įžiūrėti gyvenime daugiau prasmės. Taip suprantama psichoanalizė yra greičiau tam tikra pasaulėžiūra, panašiai kaip Woody'o Alleno, į psichoanalizę vaikštančio didesnę gyvenimo dalį. Tačiau psichoanalizė gali būti ir labai rimtas gydymas nuo tikrai sunkių būsenų. Šiuo atveju „būsenas" reikėtų suprasti ne kaip tam tikrą simptomą, o greičiau kaip tam tikrą pasąmonės sąlygotą santykį su pačiu savimi ir pasauliu. Tokios „būsenos" gali būti ir didelis nerimas, ir gilus liūdesys, ir kankinantis pavydo, vienatvės ar tuštumos jausmas. Dar kitaip suprasta psichoanalizė yra tam tikra asmenybės teorija, tai yra, mokslinis paaiškinimas, kaip ir kodėl – ar greičiau kodėl ir kaip jaučiasi ir elgiasi žmogus. Kad ir kuo laikytume psichoanalizę – pasaulėžiūrą, gydymo būdu ar asmenybės teorija – ji visada yra gana gili, nes susijusi su pasąmone. Gal todėl psichoanalizė nebūna nei labai trumpalaikė, nei vien tik džiugi ar lengva. Tikriausiai todėl ir jos keliami pokyčiai būna ilgaamžiai ir ne taip labai priklauso nuo vėlesnių gyvenimo aplinkybių.